1 ĮRAŠAS

Tamsa. Jokio šviesos plyšio,jokio spindulėlio. Tik aš ir tamsa- vienu du,nuo šiol gyvenančios kartu...

Nežinau,kokios tikslai spalvos šiandienos dangus. Tamsoje jį sunku ir įsivaizduoti,tiesiog pauodžiu orą ir nusprendžiu,kad artėja liūtis.Ir man nesvarbu,kad tuoj lietus užklups mane.Gal aš to ir telaukiu,kad nuplautų mane.nuo čia,nuo žemės paviršiaus ir ,kad vėjas mane neštų ten,kur niekas manęs nerastų. Netrukus mintis nutraukė mama.Pajutau šalia jos tiesiamą ranką. Jos padedama, nusliūkinau į virtuvę,kur mane kvietė blynų kvapas.Šiaip ne taip atsisėdau prie stalo ir prisistūmiau kėdę arčiau.Ant stalo sugraibiau šakutę ir ja šiaip ne taip sugavau blyną,vis neskėmingai braižydamą lėkštę,kurios garsai buvo nemalonus ausiai. Man baigiant valgyti mama paklausė:

- Žaklina.- Sunkiai atsidusdama tarė Aurelija.- Mes pasitarėm su tėvu,jog tau laikas vykti į aklųjų mokyklą. - Aš viso labo tik vyptelėjau. Iš tiesų netrokštu niekur vykti,kur manęs bus tiktai gailimasi ir žiūrima kitaip. Šiaip ar taip,nieko daugiau neturiu prarasti.Bandžiau paprieštarauti,kad mokyčiausi namie,bet mama manė,kad taip galiu atsiriboti nuo kitų. Apie tai galvojau visą likusią dieną, kol užmigau.

Pagaliau išaušo giedras,kupinas saulės spindulių rytas. Nusprendžiau iš to,kad atvėrus langą jie ėmė kutenti nosį. Įkvepiu tyro ir švaraus oro,didžiulių medžių,augančiu prie mano lango,dėka.Po penkių minučių,atėjo Audra, nešina rūbais,kuriais šiandien vilkėsiu,tyliai jai padėkoju ir stengiuosi išsiversti be jos pagalbos,deja, jos prireikia tinkamai apsivilkti megztinį bei šukuojant plaukus.Ji visad moka švelniai supinti įmantrią kasytę ,gaila,dabar ją galių tik apčiuopti.Susimąsčiusi atsisėdu ant savo lovos ir bandau atsisveikinti su savo kambariu. Net nematydama prisimenu šviesiai žalius tapetus, didžiulę lovą bei milžinišką langą prie kurio dažnai sėdėdavau ir tiesiog svajodavau. Lyg būtų suplanuota, iš karto po atsisveikinimo su kambariu sesuo atėjo man padėti nulipti laiptais į pirmąjį aukštą,paskubomis suvalgiau karštą sumušinį ir ėjome į mąšiną.
Mašinoje tvanku, tvyro benzino kvapas,kurio nekenčiu,nes nuo jo pykina širdį.Laimei, tikslą pasiekėme greičiau nei maniau - per pusvalandį. Kol tėvai kalbėjosi su direktore, mano auklėtoja palydėjo mane į man paskirtą kambarį.Mano nuostabai,tėvai netrukus atėjo atsisveikinti.

Gerda mane nuvedė į valgyklą,kadangi atėjo pietų metas. Jaučiuosi,nejaukiai valgydama tarp nepažįstamų ir net nežinia,kaip atrodančių žmonių. Valgykloje gana ramu,be to maistas gana gardus. Staiga prisimenu,tai ko pamiršau paklausti direktorės,tad kuo mandagiau stengiuosi paklausti auklėtojos:

- Ar čia yra pianinas? - Nedrąsiai paklausiu.

- Na taip...- Šiek tiek suglumus atsakė Gerda. -Na,bet jis skirtas muzikos pamokoms.

- Ar direktorė leistų nors trumpam juo pasinaudoti?

- Manau,kad taip. - Gerdos balse pajutau šypseną. - Na dėl visą ko paklausime. - Supratau,kad ji nustebo,kad noriu groti pianinu,tikriausiai čia visi uždari,pamaniau.

Negaliu patikėti,kad jau galiu paliesti šaltus pianino klavišus. Tyliai per juos perbraukiu pirštais ir šypteliu. Tai vienintelis dalykas,kuris man padeda atsipalaiduoti po viso to,ką patyriau. Nors buvo nemalonu,bet Gerdą išprašiau,nes nesu nusiteikusi kam nors groti.Tik sau.Netrukus prisimenu savo neseniai sukurtos dainos priedainį.

- I love you heart,

  It's so how art,

  I wanna tell for you,

  I wanna be with you...

Daina sukėlė prisiminimus,apie senąjį mano gyvenimą: spalvas,kurias regėdavau ir buvusį vaikiną,kurio blaškymosi tarp manęs ir kitos nebepakėliau.

Staiga nutilau.