Šunys yra aklųjų vedliai. Jie veda ten,kur reikia neįgaliąjam. Jie nieko blogo nedaro,tiesiog padeda ir palaiko draugiją,o svarbiausia - neišduoda tavęs bei tavo paslapčių.Mano vedliu tapo ir Darius. Dabar ima juokas,kai ne taip suformulavusi klausimą,išgirdau jo išgasttingą balsą, bandantį įrodyti,kad viskas dar per anksti bei reikia suplanuoti ateitį. Su tuo sutinku,tekėti už norėčiau po kelerių metų,kai abu turėsime ateitį.
Darius paruošė žaliosios arbatos bei iškepė sumuštinių. Tai atrodo paprasti dalykai,bet jis tai moka daryti geriausiai. Ar nepastebėjote,kad arbata bei kitas maistas būna skaniausi tik ypatingomis progomis,pvz: būnant svečiuose arba itin lietingą bei vėjuotą dieną,įsisupus į šiltą pledą, skaitant knygą arba besišnekučiuojant su drauge...Mano mintys vis dar sukosi apie tai ką su Dariumi aptarinėjome prieš miegą - apie ateities planus.Tad po pietų,kai Darius išėjo į paskaitas,pasikviečiau savo seserį Audrą apie tai pakalbėti,kadangi ji mane gerai pažįsta bei žino daug dalykų bei duoda gerų patarimų. Iš tiesų ryte dar nežinojau kuriuo keliu norėsiu žengti,bet po pokalbio supratau,kad mano kelias tikriausiai nutiestas į muziką. Pianinu mokausi groti nuo pat vaikystės. Dauguma žmonių sako,kad turiu šį talentą vysti,nes tikrai gerai groju. Kai dar nebūdavau akla,prie painino praleisdavau tikrai nemažai laiko,tad tikriausiai dėl to galiu groti nieko nematydama. Man muzika reiškia,daug. Iš tiesų tai atrodo tik baltų klavišų spaudinėjimas. Tačiau ši technika sukuria stebuklus. Tada aš atsipalaiduoju ir leidžiu sau laisvai ''pintis'' dainų natoms. Smagu,kad Audra pasisiūlė pasidomėti dėl šios srities.
Visą dieną išbuvau su Audra,tačiau laiką praleidome atskirai,nes ji kone visą likusį pusdienį kalbėjo telefonu.
Aš gulėdama klausiausi muzikos iš ausinukų. Tačiau juos nusiimti privertė sesers šauksmas.
2013 m. vasario 11 d., pirmadienis
5 ĮRAŠAS
Peilis nukrito,kraujas nudažė ir taip raudonas grindis. Ji išsprogdino akis,sugriebė už savo širdies ir krito.Krito tiesiai į savo kraują.Pajutau šiltą delną ant savo peties. Iš pirmo nusigandau,bet susipratau kad mane guodžia Darius.
- Tai tik filmas,Ža. -Guodžiančiai tarė jis.
Pakračiau galvą,juk tai žinau. Žinau,kad tai nėra realybė...bet...kartais iš tikrųjų nebemoku skirti tikrovės nuo fantazijos. Ir tai manau tai yra avarijos padarinys. Pažįstu savo klyksmą.,žinau kieno mašina buvo sugadinta, kieno kraujas tekėjo šalia mano galvos....Dabar galvojat kaip galėjau MATYTI filmą jeigu esu AKLA? Na jau atsakymą pateikiau- kažką panašaus esu patyrusi. Mergina,kurią nudūrė kažkoks vaikinas, girdėjo savo kyksmą ,matė kraują,prarado gyvenimą...O aš patyriau kai ką panašaus,bet iš manęs likimas atėmė dovaną regėti,bet...dabar mano šeima sako,kad sugebu daug daugiau jausti...Esate girdėję kai žmogus praranda regą, jis geba geriau girdėti? Tai tiesa. Ir dabar garsus gerai ištirynėju. Daiktas,kurį paliečiu, mano jausmuose įgauna kažkokį pavidalą ir man pavyksta.
Šiąnakt nenorėjau miegoti viena,tad paprašiau Dariaus,kad pabūtų su manimi. Jis sutiko. Tiesiog paprašiau jo,kad nueitume kartu į kambarį ir jis manęs nepaliktų.Nesivarginome net nusimauti batų,buvome begalo pavargę,vistiek rytoj teks keisti patalynę. Prie lovos gulėjo Eiprilė,lyg nujausdama tikslią vietą kur jį griaužią kaulą pasilenkiau jos paglostyti. Eiprilės kailis švelnus,šiltas. Nuo jos dvelkė ramybe. Visada mėgau šunis,nes jie turi kažką savyje kuo gali patraukti. Staiga man dingtelėjo klausimas:
- Dariau,ar tu mane vesi?
- Tai tik filmas,Ža. -Guodžiančiai tarė jis.
Pakračiau galvą,juk tai žinau. Žinau,kad tai nėra realybė...bet...kartais iš tikrųjų nebemoku skirti tikrovės nuo fantazijos. Ir tai manau tai yra avarijos padarinys. Pažįstu savo klyksmą.,žinau kieno mašina buvo sugadinta, kieno kraujas tekėjo šalia mano galvos....Dabar galvojat kaip galėjau MATYTI filmą jeigu esu AKLA? Na jau atsakymą pateikiau- kažką panašaus esu patyrusi. Mergina,kurią nudūrė kažkoks vaikinas, girdėjo savo kyksmą ,matė kraują,prarado gyvenimą...O aš patyriau kai ką panašaus,bet iš manęs likimas atėmė dovaną regėti,bet...dabar mano šeima sako,kad sugebu daug daugiau jausti...Esate girdėję kai žmogus praranda regą, jis geba geriau girdėti? Tai tiesa. Ir dabar garsus gerai ištirynėju. Daiktas,kurį paliečiu, mano jausmuose įgauna kažkokį pavidalą ir man pavyksta.
Šiąnakt nenorėjau miegoti viena,tad paprašiau Dariaus,kad pabūtų su manimi. Jis sutiko. Tiesiog paprašiau jo,kad nueitume kartu į kambarį ir jis manęs nepaliktų.Nesivarginome net nusimauti batų,buvome begalo pavargę,vistiek rytoj teks keisti patalynę. Prie lovos gulėjo Eiprilė,lyg nujausdama tikslią vietą kur jį griaužią kaulą pasilenkiau jos paglostyti. Eiprilės kailis švelnus,šiltas. Nuo jos dvelkė ramybe. Visada mėgau šunis,nes jie turi kažką savyje kuo gali patraukti. Staiga man dingtelėjo klausimas:
- Dariau,ar tu mane vesi?
4 ĮRAŠAS
PO VIENERIŲ METŲ
Paglosčiau Eiprilei galvą ir pajutau,kad jos vizginama uodega atsimuša man į kairiąją koją. Eiprilė - ketverių metų kalytė,specialiai dresiruota tokiai kaip aš. Ją gavau prieš metus,antrąją dieną po pradėjimo lankyti aklųjų mokyklą.Tai buvo dvana nuo visos giminės,tai išties mane pradžiugino bei palengvino gyvenimą. Manau,mes laukiame ilgiau nei pusę valandos,o Darius vis dar nepasirodė. Nervingai trypčiojau ir ėmiau niuniuoti dainą,sklindačią iš kažkurio miesto galo,kurią tikriausiai užleido įvari\ūs nuotykių iškantys vaikinai. Kas apie vaikinus,aš ir Darius esame pora. Na,bent jau taip manau. Nepaklausiau. Tiesiog...bijau išgirsti ne tokį atsakymą. Bet jei jaučiuosi laiminga su juo bei dažnai būname kartu argi mes nęsame pora? Ir štai,jau girdžiu jo artėjančius žingsnius. Gal jums ir skambės keistai,bet išmokau atpažinti koks žmogus ateina pagal jo žingsių garsą. Jis priėjo prie manęs,švelniai pabučiavo į kaktą ir paglostė Eiprilę.
- Argi neužtrukai? Manau praėjo daugiau laiko...- Tai pasakiusi truputį pasigailėjau,nes manau jog tai nuskambėjo lyg priekaištas. Bet jis tiesiog švelniai atsakė:
- Na,paskaitoje teko perimesti žodžiu kitu su rektoriumi. Labai atsiprašau...ir kaipgi norėtum,kad išpirkčiau savo kaltę? - Tarė šiek tiek linksmesne gaidele.
- Vesk,kur tau atrodo geriausiai - Linksmai ištariau.
Taip. Diena buvo iš ties nepakartojama.Pirmiausia nuėjome į ledainę,po to surengėme iškylą ir su Eiprelie smagai žaidėme. Netyčia prsikumo prie temos kaip atrodo Darius. Ir manęs maldaujamas,jis smulkai nupasakojo savo išvaizdą ir aš susidariau jo vedo paveikslą. Bet iš tiesų man tai per daug nerūpi. Svarbu,kad man su juo visada gera...Ir mano šeima pastebėjo,kad jaučiuosi geriau ir atrodo,grįžtu senoji aš.
Į mano rašomąjį stalą stukseno Rugilės pirštai,padabinti dirbtiniais nagais.Šitą garsą tikrai prisimenu. Jsi mane dažnai nervindavo,bet dabar neprašau laiutis. Kaip visada ji mane kamantėjo spie sustikimą su Dariumi ir dalino saujas patarimų. Kartai manu,kad ji dešimčia metų už mane vyresnė ir yra patyrusi viską. Na išgybenus brolio mirtį,tėvus skyrybas...prieš ją jaučiausi tiesiog maža mergaitė,bet ji tiesiog sakydavo,kad tiesiog netyčia likimas jai pabėrė daugiau druskos ir to nesureikšmina. Tiesiog visada ja žavėjausi. Ji visada bvuo graži šviesiaplaukė,atrodė šiek tiek vėjavaikiška,bet viduje ji visai kitokia bei rimta. Man atrodo,kad ji niekad ndaro klaidų,tačiau ji sako,kad tiesiog jų nepastebiu,bet savo nuomonės aš nepaikeičiau.
...................................................................................
Aimanos ir riksmai sklido garsiai ir pasiekė širdies gelmes. Artėjantys,girgždantys smėlyje žingsniai baugino.Ir...kraujas...Ir...ašaros...Ir...
Suspiegiau.
Paglosčiau Eiprilei galvą ir pajutau,kad jos vizginama uodega atsimuša man į kairiąją koją. Eiprilė - ketverių metų kalytė,specialiai dresiruota tokiai kaip aš. Ją gavau prieš metus,antrąją dieną po pradėjimo lankyti aklųjų mokyklą.Tai buvo dvana nuo visos giminės,tai išties mane pradžiugino bei palengvino gyvenimą. Manau,mes laukiame ilgiau nei pusę valandos,o Darius vis dar nepasirodė. Nervingai trypčiojau ir ėmiau niuniuoti dainą,sklindačią iš kažkurio miesto galo,kurią tikriausiai užleido įvari\ūs nuotykių iškantys vaikinai. Kas apie vaikinus,aš ir Darius esame pora. Na,bent jau taip manau. Nepaklausiau. Tiesiog...bijau išgirsti ne tokį atsakymą. Bet jei jaučiuosi laiminga su juo bei dažnai būname kartu argi mes nęsame pora? Ir štai,jau girdžiu jo artėjančius žingsnius. Gal jums ir skambės keistai,bet išmokau atpažinti koks žmogus ateina pagal jo žingsių garsą. Jis priėjo prie manęs,švelniai pabučiavo į kaktą ir paglostė Eiprilę.
- Argi neužtrukai? Manau praėjo daugiau laiko...- Tai pasakiusi truputį pasigailėjau,nes manau jog tai nuskambėjo lyg priekaištas. Bet jis tiesiog švelniai atsakė:
- Na,paskaitoje teko perimesti žodžiu kitu su rektoriumi. Labai atsiprašau...ir kaipgi norėtum,kad išpirkčiau savo kaltę? - Tarė šiek tiek linksmesne gaidele.
- Vesk,kur tau atrodo geriausiai - Linksmai ištariau.
Taip. Diena buvo iš ties nepakartojama.Pirmiausia nuėjome į ledainę,po to surengėme iškylą ir su Eiprelie smagai žaidėme. Netyčia prsikumo prie temos kaip atrodo Darius. Ir manęs maldaujamas,jis smulkai nupasakojo savo išvaizdą ir aš susidariau jo vedo paveikslą. Bet iš tiesų man tai per daug nerūpi. Svarbu,kad man su juo visada gera...Ir mano šeima pastebėjo,kad jaučiuosi geriau ir atrodo,grįžtu senoji aš.
Į mano rašomąjį stalą stukseno Rugilės pirštai,padabinti dirbtiniais nagais.Šitą garsą tikrai prisimenu. Jsi mane dažnai nervindavo,bet dabar neprašau laiutis. Kaip visada ji mane kamantėjo spie sustikimą su Dariumi ir dalino saujas patarimų. Kartai manu,kad ji dešimčia metų už mane vyresnė ir yra patyrusi viską. Na išgybenus brolio mirtį,tėvus skyrybas...prieš ją jaučiausi tiesiog maža mergaitė,bet ji tiesiog sakydavo,kad tiesiog netyčia likimas jai pabėrė daugiau druskos ir to nesureikšmina. Tiesiog visada ja žavėjausi. Ji visada bvuo graži šviesiaplaukė,atrodė šiek tiek vėjavaikiška,bet viduje ji visai kitokia bei rimta. Man atrodo,kad ji niekad ndaro klaidų,tačiau ji sako,kad tiesiog jų nepastebiu,bet savo nuomonės aš nepaikeičiau.
...................................................................................
Aimanos ir riksmai sklido garsiai ir pasiekė širdies gelmes. Artėjantys,girgždantys smėlyje žingsniai baugino.Ir...kraujas...Ir...ašaros...Ir...
Suspiegiau.
2013 m. sausio 2 d., trečiadienis
Rašytojos laiškelis nr.1
Šiais metais sveikinuosi su jumis pirmąjį kartą!
Labai ačiū,kad skaitote,sekate,komentuojate šią istoriją!
Šioje srityje esu naujokė,tad labai norėčiau,kad man pasakytumėt visus pliusus bei minusus :)
Na,čia nieko naudingo šiame laiškelyje neišreiškiau tik padėką jums.
Dar kartą ♥LABAI AČIŪ! ♥
2 ĮRAŠAS
Braukiau pirštais pro pianino klavišus. Nedrįsau atsisukti,nors nieko ir nebūčiau mačiusi. Jau žadėjau prabilti,bet pirma manęs prašneko kažkoks vaikinukas:
- Puikiai grojate,panele.
- Na,aš grojau tik sau.- Šiek tiek piktokai atrėžiau.
- Manyčiau,galėtumėt šį talentą paskleisti. - Paskleisti? Gal jis kuoktelėjo?- Manau,padariau klaidą, nepaklausęs jūsų vardo?
- Žaklina. -Tyliai išskiemenavau.
- Malonu susipažinti,mano vardas Darius.
- Sveiki, pone Dariau.
- Kreipkis į mane tiesiog tu.
- Sveikas,Dariau. - Atisidussusi ir šiek tiek su pašaipa tariau.
Net nepastebėjau, kad mes tiek ilgai kalbėjomės. Į mūsų pašnekesius įsiterpė skambutis,kviečiantis į pamoką.Jis mane palydėjo į klasę. Pasirodo,Darius yra okuliarijos studentas,o jis čia lankosi dėl projekto.
Dar nelabai mokėjau skaityti brailio rašto,tad nieko nesupratau. Darius,mano nuostabai, sėdėjo šalia mnęs ir stebėjo pamoką. Pamatęs,jog aš tik veltui bandau ką nors įskaityti, pamažu ima aiškinti po atskirą raidę.
- Gal jau gali perskaityti?
- Me-meylė-MEILĖ. -Nedrąsiau tariau.
MEILĖ? Kuo šis žodis mane sutrikdė? Juk tai tas pats lyg būtų saulė ar kitas mielas žodis. Beskaitant kitą žodį,netyčia prisiliečiau prie Dariaus ir supratau,kad abu suglumome. Jaučiau lyg manyje kas šokčiotų,gavęs elektros krūvį. Daugiau nebegalėjau galvoti,tiesiog laukiau pamokos pabaigos,bet ji,kaip tyčia, atrodė ilgesnė nei įsivaizdavau. Jis mane palydėjo iki kambario ir pažadėjo man padėti gerai išmokti brailio raštą. Staiga pagavau save besišypsančią ir nustebau,kad tai buvo mano pirmoji šypsena po avarijos!
Po visų likusių pamokų,vakare,bandžiau praktikuotis brailio rašto. Sumaniau,jog reikėtų nueiti į biblioteką,tad paprašiau Gerdos,jog mane ten nuvestų. Iki uždarymo liko viso labo 20 minučių,tad paskubomis išsirinkau tris romanus ir nekantravau kuo greičiau viską perskaityti.Jau ėjau pro duris,bet mane sustabdė direktorė:
- Divkovskyte,prašom ateik į mano kabinetą.
Vos nepamečiau knygų ir rankų.
KĄ? Ar aš ką nors padariau???
- Puikiai grojate,panele.
- Na,aš grojau tik sau.- Šiek tiek piktokai atrėžiau.
- Manyčiau,galėtumėt šį talentą paskleisti. - Paskleisti? Gal jis kuoktelėjo?- Manau,padariau klaidą, nepaklausęs jūsų vardo?
- Žaklina. -Tyliai išskiemenavau.
- Malonu susipažinti,mano vardas Darius.
- Sveiki, pone Dariau.
- Kreipkis į mane tiesiog tu.
- Sveikas,Dariau. - Atisidussusi ir šiek tiek su pašaipa tariau.
Net nepastebėjau, kad mes tiek ilgai kalbėjomės. Į mūsų pašnekesius įsiterpė skambutis,kviečiantis į pamoką.Jis mane palydėjo į klasę. Pasirodo,Darius yra okuliarijos studentas,o jis čia lankosi dėl projekto.
Dar nelabai mokėjau skaityti brailio rašto,tad nieko nesupratau. Darius,mano nuostabai, sėdėjo šalia mnęs ir stebėjo pamoką. Pamatęs,jog aš tik veltui bandau ką nors įskaityti, pamažu ima aiškinti po atskirą raidę.
- Gal jau gali perskaityti?
- Me-meylė-MEILĖ. -Nedrąsiau tariau.
MEILĖ? Kuo šis žodis mane sutrikdė? Juk tai tas pats lyg būtų saulė ar kitas mielas žodis. Beskaitant kitą žodį,netyčia prisiliečiau prie Dariaus ir supratau,kad abu suglumome. Jaučiau lyg manyje kas šokčiotų,gavęs elektros krūvį. Daugiau nebegalėjau galvoti,tiesiog laukiau pamokos pabaigos,bet ji,kaip tyčia, atrodė ilgesnė nei įsivaizdavau. Jis mane palydėjo iki kambario ir pažadėjo man padėti gerai išmokti brailio raštą. Staiga pagavau save besišypsančią ir nustebau,kad tai buvo mano pirmoji šypsena po avarijos!
Po visų likusių pamokų,vakare,bandžiau praktikuotis brailio rašto. Sumaniau,jog reikėtų nueiti į biblioteką,tad paprašiau Gerdos,jog mane ten nuvestų. Iki uždarymo liko viso labo 20 minučių,tad paskubomis išsirinkau tris romanus ir nekantravau kuo greičiau viską perskaityti.Jau ėjau pro duris,bet mane sustabdė direktorė:
- Divkovskyte,prašom ateik į mano kabinetą.
Vos nepamečiau knygų ir rankų.
KĄ? Ar aš ką nors padariau???
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)